Bausmė už priklausomybę: „Skamba skaudžiai, bet tokie įstatymai“.

Dovydas (vardas pakeistas – A. P.) Vilniaus m. apylinkės teismo buvo kaltinamas padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą LR BK 259 str. 2 d. (neteisėtai disponavo nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų, neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti). Teismas nutartimi skyrė Dovydui 20 parų baudžiamojo arešto bausmę, kurią jis atliko Lukiškių TI-K.

 

Sveikas sugrįžęs!  Kiek jau laiko praėjo nuo bausmės pabaigos? Kada išėjai?

 

Gruodžio 15 d. Kaip tik 2 savaitės.

 

Dėl kokios medžiagos ir jos kiekio buvai nubaustas?

 

Dėl opioidų. Pirkau karfentanilį (sintetinis opioidas šiuo metu paplitęs Baltijos šalyse, kaip heroino atitikmuo – A. P.). Bet ištyrus paaiškėjo, kad konfiskuota medžiaga – tik mažas kiekis (0,005 g) metadono.

 

Ar teisingai suprantau – turi priklausomybę opioidams?

 

Taip. Jau beveik  10 metų turiu šią priklausomybę.

 

Kaip jautiesi baudžiamas dėl ligos (Priklausomybės sindromas yra oficialiai įtrauktas į TLK – 10 AM, kaip psichikos ir elgesio sutrikimas – A. P.)?

 

Hm, geras klausimas. Negalvojau apie tai. Skamba skaudžiai, bet tokie įstatymai.

Už tokį nusižengimą esu baustas keturis kartus: man buvo skirta piniginė bauda, laisvės apribojimas, viešieji darbai. Šįkart galėjo būti paskirtas tik laisvės apribojimas arba areštas. Tyrėja siūlė laisvės apribojimą ir priverstinį (priklausomybės – A. P.) gydymą, bet tuo metu aš jau  gydžiausi „Minesotos“ programoje.

 

Po sulaikymo kreipeisi pagalbos į gydymosi įstaigą?

 

Taip, aš nuėjau į „detoksą“ (narkotinės abstinencijos gydymo skyrių – A. P.), po to – į „Minesotos“ programą.

Vykdamas į Lukiškes jaučiausi žymiai tvirčiau, nevartojau, bet tos paros kalėjime mane vėl išbalansavo: išėjęs iškart nuvažiavau į taborą. Atkritau.

 

Kaip vertini Lietuvos bausmių sistemą, kai kalbama apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą, ar disponavimą, be tikslo platinti?

 

Negaliu kalbėti už visus, bet kiek esu girdėjęs iš kitų priklausomybę turinčių asmenų, laisvės atėmimas neįtakoja sprendimo nevartoti.  Pažįstu žmonių, kurie kalėdami skaičiavo dienas, kada vėl galės vartoti. Manau, geriau žmogus eitų gydytis, negu būtų baudžiamas. Arba jeigu bausmės metu vyktų kažkokios grupės, būtų kalbama ta tema. Areštas visiškai neįtakojo mano priklausomybės.

 

Ar Lukiškėse buvo galimybė apsilankyti pas psichologą?

 

Man nesiūlė, bet atrodo, tokia galimybė yra.

 

Kokie būdai tau atrodo veiksmingi gydant priklausomybę?

 

Jeigu nori visiškai nutraukti vartojimą, geresnio būdo negu ilgalaikė reabilitacija nėra. Aš pats tris kartus buvau reabilitacijos bendruomenėse  – jos kaip ir padeda, bet aš vis nutraukdavau gydymą galvodamas, kad „viskas, man jau padėjo, man daugiau nieko nebereikia, aš toliau pats“. „Minesotos“ programai yra gera įžanga, turintiems priklausomybę nuo alkoholio ar „lengvesnių“ narkotikų, o turintiems priklausomybę nuo opioidų reikėtų ilgesnio laiko. Po gydymo tik nuo paties žmogaus viskas priklauso: kaip jis naudosis gauta informacija ir ar tęs bendravimą su kitais sveikstančiais.

Metadono programa – gera alternatyva. Joje dalyvavau 3-jus metus ir iš patirties galiu pasakyti, jog vartojant metadoną turėjau žymiai mažiau problemų su teisėsauga, kadangi neturėjau kasdien vogti dozei.

 

Ar laisvės atėmimo bausmė galėtų įtakoti asmens, neturinčio priklausomybės, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą?

 

Jeigu jaunas „silpnesnių nervų“ žmogus patektų į kalėjimą dėl „žolės“, tai gal jam labiau pakenktų, negu padėtų.  Ten negali pasirinkti, su kuo būsi. Atliekant administracinį areštą teko būti su žmonėmis, kurie prisiima lyderio vaidmenį ir visiems daro psichologinį spaudimą. Žaidžiam kažką, o pralaimėjęs turi atsispaudimus daryti. Jeigu esi fiziškai silpnas ir nepavyksta – iš tavęs tyčiojasi. Arba turi gyventi pagal „lyderio“ dienotvarkę: jeigu jis sportuoja – visi turi sportuoti, jeigu jis miega – visi tyli. Čia yra vienas baisesnių dalykų, kas gali nutikti. Aplinka taip pat gali išprovokuoti psichologinius sutrikimus ar fobijas, ypač jei sąlygos tokios, kokiomis buvau Lukiškėse pirmą kartą.

 

Papasakok apie tas sąlygas.

 

2014 metais atlikau bausmę Lukiškėse, rūsyje įrengtoje kameroje: ten buvo mažai vietos, šalta, nejauku, apšvietimas – blogas, kvapas – nepakeliamas, tualetas – atviras. Mano kolega (asmuo, su kuriuo kartu atlikinėjo bausmę – A. P.) buvo labai netvarkingas, o į dušą mus vesdavo kartą per savaitę. Turėjome kriauklę, bet vanduo buvo tik šaltas. Tuo metu ir duše nebuvo karšto vandens, nes kažką remontavo.

Naktimis labai trukdydavo žiurkės lakstančios ventiliacijos angose. Kartais iš nuobodulio pradėdavome su tomis žiurkėmis žaisti – palieki maisto ir lauki, kol ateis.

Kiek žinau, tose kamerose žmonės tokiomis sąlygomis yra laikomi iki šiol.

 

Gal žinai nuo ko priklauso, į kokią kamerą tave paskiria?

 

Nežinau. Aš tokią teoriją „išvedžiau“, kad už pirmą nusižengimą tave bando pamokyti ir „įmeta“ į blogesnes sąlygas: kad tikrai atsimintum ir nebenorėtum sugrįžti. Bet tai tik mano nuomonė.

Man šis kartas buvo žymiai lengvesnis: buvau paskirtas į suremontuotą erdvią kamerą, kur tualetas buvo su durimis. Dar ten buvo stalas, dviaukštės lovos, langas per kurį nieko nematai, nes jis dviejų metrų aukštyje ir gana mažas. Šį langą mes naudojome kaip šaldytuvą, kadangi jis buvo dvigubas – padėjus maistą tarp stiklų ir atidarius išorinį langą suveikdavo puikiai! Nemažai elektros lizdų, galima elektros prietaisų turėti: virdulį, televizorių… Visi šie dalykai man atrodė kaip egzotika, palyginus su pirmuoju kartu.

 

Kokia buvo jūsų dienotvarkė?

 

Gyvenome 6–8 asmenys, kurie vis keitėsi.  Keldavomės 6 val. ryte, kai įjungdavo elektrą. Nors šviesa kameroje dega visą naktį – tokia raudonos, oranžinės spalvos, bet jos pakanka, jeigu naktį norėtum skaityti. Vėliau pusryčiai. Kasdien į kamerą užsukdavo socialinė darbuotoja pasiteiraudavo, ar turime prašymų, gal kam nors reikia gydytojo konsultacijos, paskambinti, laišką išsiųsti. Kasdien vyksta rytinis patikrinimas, kai visi turi išeiti iš kamerų ir sustoti prie sienos, kol pareigūnai tikrina patalpas, ieško draudžiamų daiktų. Priešpiet yra galimybė pasivaikščioti: sulaikytieji nuvedami į nedidelę patalpą, kurioje vietoje lubų – grotos. Ten galima grynu oru pakvėpuoti ir pasimankštinti. Kai buvau laikomas rūsyje, kasdien eidavau pasivaikščioti, nes man labai reikėdavo gryno oro, o šį kartą dėl blogų orų nė karto nepasinaudojau pasiūlymu. Laiką po rytinio patikrinimo žmonės leidžia, kaip kam išeina: kas miega, kas skaito, kas televizorių žiūri, kiti po kamerą vaikšto. Po pietų – tas pats. Šviesa išjungiama 22 val., savaitgaliais – 23 val.

Pirmadienis būdavo įdomesnė diena, nes tuomet vyksta apsipirkimas, yra galimybė nueiti į sporto salę ir į dušą. Visos kitos dienos niekuo neišsiskiria.

 

Kaip jus maitino?

 

Kiekis tikrai pakankamas, bet man negera nuo to maisto būdavo, daug netinkančių produktų. Būdavo periodai, kai nuolat duodavo tam tikrą produktą, pvz. perlines kruopas. Ir taip visą savaitę, ryte ir vakare… Tik pridėdavo kažką prie jų. Bet valgyti reikia. Tuo metu skaičiau „Dievų mišką“, tai galvojau, kad visai neblogai valgau (juokiasi – A. P.).

 

Kaip su jumis elgėsi  įstaigos personalas?

 

Išskyrus rytinį patikrinimą, bendravimo su personalu nėra.

 

Prisimink, kaip buvai sulaikytas: ar pareigūnų elgesys buvo tinkamas?

 

Viskas buvo gerai, tik nesupratau, kodėl jie pradėjo mane tikrinti. Sakė: „Tu įtartinas, tu apsvaigęs“, daugiau nieko nepaaiškino. Aš nesipriešinau, nes  tada gali būti tik blogiau.

 

Sakai „nesipriešinai, nes gali būti blogiau“ – ką tai reiškia? Ar yra buvę „blogiau“? Esi asmeniškai patyręs fizinį ar psichologinį smurtą iš policijos pareigūnų?

 

Yra buvę, jog nesipriešinau, bet mane sulaikiusiems pareigūnams pasakiau, jog su savimi nieko neturiu (nelegalių psichoaktyviųjų medžiagų – A. P.). Tikrindami jie surado neleistinų medžiagų ir pradėjo mane keikti, spyrė į pilvą. Tai šis įvykis toks „žiauresnis“ buvo. O, įsivaizduok, jeigu pradėtum „šakotis“ – jie tave iškart guldys ir padaužys.

 

Esi matęs tokių atvejų?

 

Taip. Ne su policijos pareigūnais, tačiau esu matęs tabore vykstančius reidus, kai atvyksta spec. kuopos – nežinau, kaip tiksliai jos vadinasi. Jie tyčiodavosi iš narkomanų. Sustatydavo juos eilute, versdavo atsispaudimus, atsilenkimus daryti, daužydavo per kojas su pagaliais, vadino žodžiais visokiais. Kaip su šiukšlėmis elgėsi.

 

Ar tie žmonės kaip nors ginasi?

 

Ne, jie bijo. Jeigu su nesipriešinančiais taip elgiasi, tai kaip elgsis, jeigu bandysi gintis?

 

Ką daro asmenys, patyrę netinkamą elgesį iš policijos pareigūnų? Kur jie kreipiasi? Ar pats žinai apie galimybę skųsti pareigūnų veiksmus?

 

Manau, kad nėra tikslo skųsti, nes bus tik blogiau. Jeigu mane rimtai sužalotų, kažkokių operacijų prireiktų ar panašiai, tada skųsčiausi.  Tačiau jeigu psichologiškai pažemina ar nėra jokių fizinio smurto žymių, tai ką tu ten…  Nesu girdėjęs, kad kažkas bandytų ieškoti teisybės.

 

Kokia tavo situacija dabar? Koks tolimesnis tavo planas?

 

Šiuo metu nevartoju, bet tik nevartoti yra mažai. Kentėjimas viduje niekur nedingsta. Kažkada man patiko vartoti, net labai, bet dabar priėjau tokį tašką, kai ir vartodamas nesijaučiu gerai. Dariau dalykus, dėl kurių, dabar, kai blaivėju, jaučiuosi šlykščiai. Tai kaip ir nebeteikia tas vartojimas džiaugsmo, bet nevartojimas irgi neteikia…  Reikia ieškoti naujų dalykų. Kažkokių dvasinių dalykų…

Mano planas – išvažiuoti į užsienį, pradėti dirbti, nes čia Lietuvoje turiu daug skolų.  Norėčiau surasti ten žmonių su panašiomis patirtimis, pagalbos grupių ir tikėtis, kad užsikabinsiu.

 

 

Patiko? Skirkite šiek tiek laiko palaikyti mus Patreone!

Vienas Komentaras

  • Vytautas Flo parašė:

    Labai artima istorija, viskas labai pažįstama…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.