Pusė metų pataisos namuose

istorija pataisos namai

Su Roku, Karolina ir Edgaru esame draugai nuo mokyklos suolo laikų: augome tame pačiame kieme, laisvą laiką leisdavome kartu. Kai pasirinkome studijas skirtinguose universitetuose susitikti tapo sunkiau, tačiau kas antrą savaitgalį vis vien susirinkdavome Kaune arba Vilniuje. Turime tokią nerašytą tradiciją: susitikę kartu gaminame vakarienę. Ant stalo taip pat būna ir alkoholio, nes mano draugai sočią vakarienę mėgsta užbaigti alaus bokalu. Svaigiuosius gėrimus mano draugai vartoja saikingai, nes susirenkame pasidalinti savo sėkmėmis ir naujais įspūdžiais, o ne nusitašyti iki žemės graibymo. Aš alkoholio, tiesą pasakius, vengiu ir netgi bijau: esu kažkada jo padauginus, sunkios pagirios ilgam išliko atmintyje, o ir nepasakyčiau, kad man skanu gurkšnoti vyną užkandžiaujant pelėsiniu sūriu. Pati mėgstu retsykiais surūkyti porą kanapių suktinių, man tai padeda atsipalaiduoti po įtemptų sesijos savaičių. Mums nesvarbu kas geria, kas rūko, kas išvis blaivas – tai nekeičia susitikimų tikslo praleisti laiką kartu.

Paskutinio susitikimo su draugais metu planavome mano gimtadienį. Jo belaukiant vieną dieną su geriausia drauge buvom pakviestos į vakarėlį. Vakarėlyje dalyvavo daug tarpusavyje nepažįstamų žmonių. Iš pradžių visiems sunkiai sekėsi bendrauti, bet po vieno kito stikliuko visi įsidrąsino. Tempai buvo spartūs. Stebėjausi kaip galima gerti po kelis degtinės stikliukus kas penkias minutes! Apsvaigusiems nuo alkoholio muzika darėsi vis tylesnė, todėl buvo kaipmat pagarsinta. Pačiame vakarėlio įkarštyje nusprendžiau parūkyti. Mano vakarėlis baigėsi jam neprasidėjus: tik prisidegus suktinę teko ją užgesinti – į patalpas įsiveržė policijos pareigūnai. Buvo gautas iškvietimas dėl viršijamo triukšmo lygio, bet užuodus žolės kvapą triukšmas pasirodė nebesvarbus ir visas dėmesys nukrypo į mane. Mane apieškojo, rado dar šiek tiek kanapių, kurių buvau pasiruošuosi vakarėliui. Nors buvau blaiva ir atsakiau į visus pareigūnų klausimus, vykdžiau jų nurodymus, buvau sulaikoma kaip didžiausia nusikaltėlė. Vakarėlio dalyviams buvo liepta pritildyti muziką, o aš buvau suimta.

Vėliau iš draugės sužinojau, kad vakarėlis tęsėsi iki paryčių, tik su tylesne muzika ir be manęs. Po vakarėlio prasidėjo ilgas teismų kelias, kurio finišo tiesiojoj gavau nuosprendį – metai pataisos namuose. Savo 23 – ąjį gimtadienį paminėjau būtent ten. Kaip galima nuspėti, šventėje nebuvo nei draugų, nei vaišių stalo, nei smagių pokalbių. Apmaudu, nes jei tą vakarą būčiau pasirinkusi vartoti degtinę – vakarėlis būtų nepasibaigęs, o gimtadienį švęsčiau su artimaisiais. Kanapės man kainavo laisvę. Draugai nuo manęs nenusisuko, tėvai palaikė – vietoje degtinės pasirinkusi suktinę netapau jiems blogesniu žmogumi. Labiausiai gaila, kad šis įvykis gali labai apsunkinti mano karjeros galimybes, nes vargu ar prestižinė IT įmonė apie kurią svajojau pusę savo gyvenimo norės darbuotojos su teistumu. Ar tai reiškia, kad dėl vieno jaunystėje padaryto neapgalvoto pasirinkimo būsiu teisiama visą gyvenimą ir neturėsiu galimybės pasitaisyti? Todėl svarstau – ar aš tikrai to nusipelniau?

Nuotraukoje pavaizduotas su istorija nesusijęs asmuo. Istorijos autorė – anonimė.